Šiandien anksti ryte sėdėdama balkone su šiltu megztiniu ir dideliu puodeliu mėtų arbatos, stebėjau į darbą skubančius žmones, tolumoje be sustojimo važiuojančius automobilius, žvelgiau į nuostabaus žydrumo dangų su keliais, plunksnas primenančiais debesimis ir klausiausi tyro paukštelių čiulbėjimo. Šįryt netgi mano taip nekenčiamas sniegas neerzino ir keistai derėjo prie giedro dangaus ir skaisčios saulės.
Galbūt nuskambės labai banaliai, tačiau pajutau, kad įsimylėjau. Įsimylėjau Jį - nuostabų, permainingą ir labai prieštaringą. Dauguma šaukia kaip Jo nekenčia ir koks Jis yra tuščias. O aš jiems atkertu: Jūs žiūrit pernelyg paviršutiniškai!
Visada... Visada be išimčių būna dvi pusės. Viena - skirta plačiajai visuomenei ir kita - bebaimiams, pasirengusiems nerti giliau. Kas šito nežino, nesupras, kodėl aš tokia apsėsta Jo...
Mano akimis žiūrint Jis yra tobulas. Savo spalvingumu, įvairiapusiškumu, originalumu ir itin intriguojančia praeitimi... Netgi Jo didelė aistra kaulėtiems merginų kūnams ir cigaretėms manęs neatbaido. Atvirkščiai - skatina Jį mylėti vis stipriau ir karščiau.
Tačiau aš nepamirštu ir Jos - stebuklingosios divos, kurios neįmanoma apsakyti žodžiais ar pavaizduoti pieštukais. Be Jos nebūtų Jo. Be Jo nebūtų Jos. Ir tada mano gyvenimas paprasčiausiai netektų prasmės, nes aš kas aš būčiau be Jo? Be jaudinančio mados pasaulio..?
Su meile, Factory Girls
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą